Registratūros tel. 867184190
Darbo laikas I-V (9-18 val.)
info@neuroklinika.lt

Senasis Ukmergės kelias 50 A,
Raisteniškių vs., Avižienių sen.,
Vilniaus r.sav.
(Pagalba mažyliui klinikoje)

Mus rasite čia (Google Maps)

Vaikų nemiga

Paskutinį dešimtmetį daug dėmesio skiriama vaikų miego problemoms. Informacinių technologijų amžiuje sutrumpėjo miego trukmė, pasikeitė užmigimo ir prabudimo laikas. Daugelis žmonių dar vaikystėje prisitaiko ir pakeičia savo biologinį laikrodį (pelėdos virsta vyturiais, o vyturiai-pelėdomis).

Miegas yra ypač svarbus žmogaus neuropsichologinei ir fizinei raidai.

Miego sutrikimai ne tik medicininė, bet ir socialinė problema. Būdrumui palaikyti žmonės jau vaikystėje pradeda vartoti daugiau maisto produktų, turinčių stimuliuojančių medžiagų (kofeino, energetinių gėrimų ir kt.). Miego trūkumas išreguliuoja neuroendokrininės sistemos veiklą. Mažai miegantys žmonės dažniau turi viršsvorio problemų bei serga širdies ir kraujagyslių ligomis.

Medicininėje miego sutrikimų klasifikacijoje nemiga skirstoma į endogeninę (, miego apnėja(kvėpavimo sutrikimas miego metu), neramių kojų sindromas, pirminė- šeimyninė, psichofiziologinė ir narkolepsija) bei egzogeninę (nemiga dėl ūmaus streso, aplinkos pasikeitimo, blogos miego higienos).

Vaikų miegas- tai aktyvus biologinis procesas, kurį sudaro i)užmigimas, ii)miego eiga ir iii) prabudimas ryte. Jeigu sutrikimas yra viename ar keliuose šio biologinio proceso etapų, tai ir yra nemiga.

Dažniausios vaikų nemigos priežastys yra pasiskirsčiusios pagal vaikų amžių, kuriame jos pasireiškia.

Nemiga dėl ūmių ligų (kvėpavimo organų, ausies uždegimo, karščiavimo, dantų dygimo, alergijos pieno produktams, gastroezofaginio refliukso ir kt.) trunka tiek, kiek ir pati liga.

Dėl organininių galvos smegenų ligų (galvos traumų, auglių, genetinių ir kt.) gali varginti lėtinė nemiga.

Nemiga būdinga vaikams su dėmesio ir/ar hiperaktyvumo sindromu, su autizmu susijusių ligų grupėje, sergantiems depresija.

Vaikučiams dėl nemigos gali sutrikti dėmesys, atsirasti mokymosi problemų, varginti emocijų ir elgesio sutrikimai.

Ar yra nemiga, kurią reikia gydyti, gali įtarti tik specialistas, žinantis vaiko miego fiziologiją pagal amžių.


Paruošė klinikos gydytojai

Vaikų dėmesio ir aktyvumo sutrikimai

Dėmesio ir aktyvumo sutrikimai yra bendras raidos sutrikimo pavadinimas, reiškiantis, kad vaikui būdingas per didelis judrumas, blogai moduliuotas elgesys, persipinantis su dideliu dėmesio nepakankamumu ir nuolatinio sugebėjimo atlikti užduotis stoka. Jie pasireiškia vidutiniškai 3-5 procentams visų ikimokyklinio ir mokylinio amžiaus vaikų. Pirmasis šį sutrikimą 1845 aprašė gydytojas Heinrich Hoffman. Šiuo metu skiriama keletas šio sutrikimo sindromų.

Svarbiausi požymiai yra nedėmesingumas, per didelis aktyvumas ir impulsyvumas:

Visi šie požymiai pastebimi įvairiose situacijose (pvz., namuose, klasėje, žaidžiant) ir ypač išryškėja ten, kur vaikas turi save kontroliuoti. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimai visuomet prasideda ankstyvajame raidos etape (dažniausiai penkeriais pirmaisiais gyvenimo metais). Šios problemos paprastai tęsiasi per visą mokyklinį amžių ir netgi suaugus, tačiau daugeliui vaikų pastebimas laipsniškas bendros veiklos ir dėmesio pagerėjimas.

Šiuos sutrikimus gali lydėti kiti socialinio elgesio reiškiniai. Dėmesio ir aktyvumo sutrikimų turintys vaikai dažnai būna neapgalvotai drąsūs, linkę į nelaimingus atsitikimus ir dažnai turi problemų dėl tvarkos, todėl jie nepaklūsta nesusimąstydami (o ne dėl sąmoningo nepaklusnumo). Jų santykiai su suaugusiais dažnai būna be socialinių "stabdžių", jiems trūksta įprasto apdairumo ir santūrumo, paprastai jie nebūna populiarūs tarp kitų vaikų ir gali tapti izoliuoti. Jiems dažniau nei kitiems vaikams gali pasireikšti ir kalbos sutrikimai.

Nors šis sutrikimas gana dažnas, dar mažai žinoma apie jo kilmę. Specialistų nuomone, skiriami šie svarbiausi rizikos veiksniai:

Nors šiandien dar mažai žinoma apie dėmesio ir aktyvumo sutrikimų kilmę, pasiekta didelės pažangos padedant vaikui įveikti kilusius sunkumus mokantis, bendraujant bei sprendžiant kitas psichologines problemas. Specialistų vertinimu, didžiausią terapinę naudą turi: medikamentinis gydymas*, kognityvinė-elgesio terapija, socialinių įgūdžių lavinimas, funkcinė šeimos terapija, emocijų valdymo treningas, paramos grupės ir kt.


*Lietuvoje medikamentinis gydymas pradėtas taikyti labai neseniai.

Vystymosi disleksija ir disgrafija

Vystymosi disleksija yra raidos sutrikimas, kai vaikui sunku išmokti skaityti ar rašyti, nepaisant tinkamo mokymo, normalaus intelekto ir gerų socialinių bei kultūrinių sąlygų. Žodis "disleksija" kilęs iš graikų kalbos, kurioje priešdėlis "dys-" reiškia sutrikimą, o "léxis"- žodį, kalbą. Disleksijos terminą medicinos praktikoje 1887 metais pirmas pradėjo vartoti Rudolf Berlin, dirbdamas su berniuku, kuris negalėjo išmokti skaityti ir rašyti, nors jo intelektas atitiko jo amžiui keliamus reikalavimus ir taip pat neturėjo jokių fizinės sveikatos problemų.

Esant disleksijai, vaikui būna sunku išmokti skaityti bei rašyti: jis labai ilgai painioja arba sukeičia vietomis raides, negali susidaryti tikslaus garso ar raidės apibendrinto vaizdinio, žodžiuose praleidžia raides (ar jų dalis), prideda nereikalingų, kartais skaito ir rašo "veidrodiškai", nesupranta perskaityto teksto. Vaikas skaito lėtai, ilgai abejoja, prieš perskaitydamas žodį ar skiemenį, nesklandžiai, su pertrūkiais, skiemenuodamas, su daugybe klaidų, kurias bando ištaisyti sugrįždamas ir skaitydamas dar kartą iš pradžių. Skaitymo tonas būna monotoniškas, nepaisoma kablelių, todėl neteisingai sudėliojami kirčiai. Skaitydamas vaikas greitai pavargsta, skaitomo teksto supratimas yra menkas, o kartais ir visiškai nieko nesuprantama.

Manoma, kad disleksija kyla dėl už skaitymą ir rašymą atsakingų galvos smegenų sričių disfunkcijos, sutrikus rašytinės kalbos pažinimo mechanizmams. Pirmosios hipotezės apie tai, kad kartais disleksiją sukelia genetiniai veiksniai, pasirodė dar XX amžiaus viduryje. Disleksija daug dažniau pasitaiko tam tikrose šeimose, todėl manoma, kad šis sutrikimas gali būti paveldimas. Nuo 1997 metų vystymosi disleksija įtraukta į genetinių ligų sąrašą.

Disleksija yra gana paplitęs sutrikimas, tačiau įvairūs autoriai pateikia nevienodus duomenis apie šio sutrikimo dažnumą. Atsižvelgiant į daugelį klinikinių kriterijų, manoma, kad disleksijos sutrikimą turi 5-8% vaikų. Sutrikimas gali būti įvairaus sunkumo: nuo nežymaus iki labai sunkaus, pasireiškiančio visišku nesugebėjimu išmokti skaityti ir ypač rašyti. Pastebėta, kad berniukų su disleksija yra žymiai daugiau nei mergaičių.

Vystymosi disleksiją gali nustatyti kvalifikuotas specialistas ar jų komanda. Įvertinami už skaitymą ir rašymą atsakingi kalbiniai bei pažinimo procesai, sutrikimo pobūdis, fonologiniai bei bendrieji intelekto sugebėjimai ir kt.

Dauguma vaikų su vystymosi disleksija patiria didelių sunkumų mokantis, iš kurių didžiausias- silpna mokymosi ir sėkmės motyvacija. Menki mokymosi pasiekimai gali būti klaidingai palaikomi tingėjimu, išsiblaškymu, bloga valia ir pan. Patiriami sunkumai vaikui gali sukelti didžiulių tarasmeninių bei vidinių psichologinių konfliktų.

Tyrimai rodo, kad nuo 30 iki 50 procentų vaikų su disleksija kaip gretutinę problemą turi dėmesio ir aktyvumo sutrikimų, kitiems gali formuotis emocinis ir elgesio sutrikimas. Emocinės problemos dažnesnės ankstyvajame mokykliniame amžiuje, tačiau elgesio sutrikimai ir hiperaktyvumo sindromai labiau tikėtini vėlesniame vaikystės ir paauglystės periode. Dažnas reiškinys būna žemas savęs vertinimo jausmas bei adaptacijos mokykloje ir santykių su bendraamžiais problemos.

Vidutiniškai ⅔ visų vaikų su disleksija sutrikimas yra lengvas arba vidutinis, ir tik trečdalio iš jų problemos yra sunkios ir žymiai sutrikdo kasdienį gyvenimą. Šiandien sukurta įvairių programų, metodų bei technikų, leidžiančių veiksmingai padėti vaikams su disleksija.

Atmintinė tėvams dėl valproinės rūgšties preparatų vartojimo

Jeigu Jūsų vaikutis serga epilepsija ir gydytojas paskyrė gydymui vieną iš valproinės rūgšties (VPA) preparatų, tai vaistus duokite reguliariai, kaip paskyrė gydytojas. Negalima savavališkai pakeisti dozės ar nutraukti gydymo. Vaistą rekomenduojama išgerti 1 valandą prieš valgį, užgeriant skysčiais(pvz. : vandeniu, sultimis, arbata, pienu, jogurtu). Jeigu vieną vaisto dozę pamiršote, tai prisiminę duokite išgerti kaip galima greičiau. Jei prisiminėte tik tuomet, kai reikia duoti kitą dozę, tai pamirštosios dozės neduokite.

Jeigu vaikas, išgėręs vaistą, išvėmė nepraėjus pusvalandžiui, tai duokite vėl pusę dozės. Jeigu išvėmė po 30 min. – dozės kartoti nereikia.

Kartojantis vėmimui, kreipkitės į vaistą paskyrusį gydytoją.

Valproinės rūgšties preparatai sąveikauja su kitais medikamentais, todėl negalima kartu vartoti aspirino bei įspėti kitus vaiko gydytojus (ypač stomatologą, chirurgą).

Gydymo metu gali būti:

Užsitęsus minėtiems požymiams reikėtų kreiptis į gydytoją.


Paruošė Klinikos gydytojai

Vaikų judesių sutrikimai

Vaikų judesių sutrikimai gali prasidėti bet kuriame amžiuje.

Stebėdami vartytis, atsisėsti, ropoti pradedantį kūdikėlį, įvertame jo dar nekoordinuotus judesius.

Po to laukiame pirmųjų atsargių žingsnių, lipimo laiptais, bėgiojimo, šokinėjimo.

Žinodami vaikų fiziologinių judesių raidos ypatumus, anksčiau pastebėsime sutrikimus.

Vaikų judesių sutrikimai gali būti būdravimo ir miego metu.

Pastebėję, kad Jūsų vaikutis blogiau bėgioja, sunkiau lipa laiptais nei kiti to paties amžiaus vaikai ar kartoja valingai/ nevalingai keistus judesius, tai papasakokite apie tai savo gydytojui, kad laiku nukreiptų specialisto konsultacijai.

Paruošė Klinikos gydytojai

Epilepsijos gydymas

Šiuo metu Lietuvoje yra registruoti beveik visi reikalingi vaistai gydyti epilepsinius priepuolius.

Vaistai nuo epilepsijos yra skiriami pacientui po dviejų neprovokuotų ir kliniškai patvirtintų priepuolių. Taigi EEG neregistruojant pakitimų, epilepsijos diagnozės nepaneigia. Gydymui skiriamas vienas vaistas (monoterapija). Kartojantis priepuoliams, sprendžiama individualiai.

Jeigu gydytojas paskyrė vaistus, tai būtina žinoti ankstyvuosius ir vėlyvuosius pašalinius požymius. Vaistus gerti reguliariai.

Gydymo eigoje yra tiriama kai kurių vaistų koncentracija kraujyje. Taip sužinoma ar vaisto dozė yra veiksminga ir pakankama.

Vaistais gydoma 2-5 metus nuo paskutinio priepuolio (sprendžiama individualiai).

Paruošė Klinikos gydytojai

Epilepsija

Epilepsija - dažniausia vaikų ir viena dažniausių suaugusiųjų neurologinė liga. Ji yra poligeninė(paveldima) ir polietiologinė(trauma, auglys, metaboliniai sutrikimai). Tai susirgimas, pažeidžiantis galvos smegenų žievę.

Populiacijose yra skirtingas sergamumas. Epilepsijos priepuoliai gali prasidėti įvairiose amžiaus grupėse.

Priepuolio pobūdį nulemia tai, kurioje smegenų žievės struktūroje yra aktyvių neuronų zona (motorinė zona, jutimų zona ar kt.). Epilepsinio priepuolio metu žmogus gali netekti sąmonės, o gali būti ir sąmoningas.

Todėl priepuoliai yra skirstomi į židininius ir generalizuotus. Skiriasi jų gydymo taktika.

Svarbu artimiesiems kuo anksčiau atpažinti priepuolius ir kreiptis į specializuotus centrus, turinčius reikalingą diagnostikai aparatūrą.

Savalaikis teisingas ligos nustatymas ir gydymo paskyrimas apsaugos nuo antrinių smegenų pažeidimų.

Paruošė Klinikos gydytojai